Lapė

Rudoji lapė (lot. Vulpes vulpes, angl. Red Fox, vok. Rotfuchs) - šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. 

Liemuo lieknas, galūnės palyginti trumpos, bet ilgesnės negu usūrinio šuns. Snukis iįtysęs ir smailus. Apžėlusi puriais plaukais uodega. Kailis tankus, minkštas, rusvos ar gelsvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas balkšvi ar juosvai pilki. Kojos juosvos. Uodegos galiukas baltas.  Ėda paukšcius, peles, kurmius, kirstukus, ežius, kiškius, kartais mažus stirniukus.  Minta ir bestuburiais - iškasa daug karkvabalio lervų, ėda vabalus. Kada yra labai alkana, ėda ir maitą.

 Šeriasi kartą per metus. Jau kovo mėnesį jos plaukai nustoja blizgėti, akuotplaukiai tampa sausi- lūžta, poplaukissusivelia ir pradedaslinkti kuokštais. Per vasarą auga tik akuotplaukiai, rudenį- poplaukis, ir kailis pamažu minkštėja, tankėja.

 Lapių daroma žala neretai perdedama. Didesnių nuostolių jos gali padaryti tik tokiais metais,  kai jų itin gausu. Nepageidaujamos lapės medžiojamų paukščių veisimo plotuose. Apie lapę medžiotojų tarpe yra susidariusi gana klaidinga nuomonė, esą ji labai žalinga ir naikintina.  Teisybė, lapė yra plėšrus žvėrelis. Ji padaro  šiek tiek nuostolių medžioklės ūkiui, naikina kiškius, net ir stirnų jauniklius, o taip pat tetervinus, kurapkas, fazanus ir kitus paukščius, isdrasko jų lizdus esncius ant zemės. Tačiau lapė atneša ir didelę naudą,  nes ji naikina smulkius, laukuose gyvenančius graužikus. Nustatyta, kad 40 proc.  lapės maisto sudaro graužikaikuriais ji minta ištisus metus. Kur gausu graužikų, ten lapė jų sugauna daugiau nei gali suėsti. Jei grobio  negali suėsti iš karto ji iškasa duobutę ir ten įdėjusi likučius paslepia kitam kartui.  Kai žemė įšala 3-4 cm , lapė pelinių graužikų iš urvų nebegali iškasti.  Prisikasa prie jų takų po sniegu ir gaudo išeinančiuosius maisto ieškoti.

Lapė yra prisirišusi prie vietos. Kai užtenka maisto, ji toliau nekeliauja kaip 9-10 km. Nustatyta, kad miškuose lapės maršrutai trumpesni nei laukuose, nes čia jų grobis stambesnis.Rujos metu, augindama jauniklius, esant bjauriam orui, šalčiui ir karštomis dienomis lapė, paprastai, gyvena oloje. Kitu laiku ji ilsisi miškeliuose, raistuose ir šiaip didesniuose tankumynuose.

 Lapės keliai iš vienos medžioklės vietos į kitą labai tiesūs.  Paprastai ji stengiasi eiti pakrūmėmis, patvoriais, kad būtų nepastebėta. Medžioklės vietą, kur ji buvo anksčiau pačiupusi grobį, ji gerai apžiūri išvaikšto.

 Lapės pėdsakai labai panašūs į kiemsargio šuns.  Lapės kaip ir vilko kojų vidinių pirštų pagalvėlės yra tiek atsikišusios į priekį, kad tarp jų užpakalinės dalies ir šoninių pirštų pagalvėlių priekinės dalies galima padėti degtuką. Tuo tarpu daugumos šunų šoninių pirštų galai siekia beveik iki pusės vidinių pirštų pagalvėlių.

Skirtingai nuo šuns, lapės pėdsakai eina tiesia linija (”virvute”).

 Lapių išmatų aptinkama įvairiose vietose: prie stulpų, akmenų. Lapės išmatos primena šuns išmatas, esti rudai gelsvai žalios arba pilkai juodos. Saulėje ilgai pagulėjusios jos tampa balkšvos.

Vasario mėnesįprasideda lapių ruja. Tuo metu dažnai girdimas jų  lojimas.  Patelės po triju trumpų  sulojimų  staugia vienodu tonu.  Patinai loja nestaugdami,  panašiai kaip kiemsargis šuo.

  Po rujos lapės gyvena poromis. Lapės nėštumas trunka 56 dienas.  Urve, kurį išsikasa pati (ar užima kitų žvėrių iškastą),  lapė atsiveda 6-8 jauniklius. Paūgėjusiems lapiukams grobis atnešamas dar gyvas- taip ugdomas medžioklės instinktas. Besiartinantį  prie urvo žmogų ar šunį lapė stengiasi nuvilioti tolyn. Lodama traukiasi į šalį.

  Lapės urvą,  kuriame gyvena jaunikliai, labai lengva pastebėti- aplink išmėtyta įvairaus maisto likučių, kaulų, plunksnų bei išmatų.  Kartais žmonės užkemša aptiktus urvus. Tokius urvus tą pačią dieną lapė apleidžia ir vaikus perneša į kitą vietą, net už 2-3 km.

 Lapė yra aktyvi nuo saulėlydžio iki aušros. Dieną, susisukusi į kamuoliuką, ji miega. Vietas poilsiui pasirenka ir atvirose vietose, ir tankumyne. Jauni ir nebaidyti lapiukai miegastipriau. Prieš vėją prie jų galima prieiti per šuvį. Seniai miega jautriau, dažniau pakelia galvą, apsidairo..

Lapė, panašiai kaip ir kiškis, yra labai prisirišusi prie vietos, pakelta ir varoma šunų, daro didesnius ar mažesnius, bet taisyklingus ratus. Todėl lapes galima sėkmingai medžioti su skalikais.

 Medžioklinių šunų veislės, kurie tiktų vien lapių medžioklei, neturime. Čia tenka naudotis paprastais skalikais. Pasitaiko atskiri šunys, kurie su ypatingu pamėgimu varinėja lapes. Su šunimis medžiojant tenka turėti galvoje, kad lapė gyvena ne atsiskyrusi nuo kitų žvėrelių, bet laikosi su kiškiais stirnomis ir kitais žvėrimis. Ir todėl, paleidus skaliką į mišką, negalime garantuoti, kad jis pirmiausia nutvers lapę, o ne kitą kurį žvėrelį. Šuo dažniausiai varys tą, kuris pirmasis po kojų paklius. Medžiojant su skalikais vietovę reikia pažinti daug geriau, negu medžiojant su varovais. Norint sėkmingai medžioti lapes su skalikais, reikia žinoti lapių mėgiamus takus ir ties jais atsistoti, nes kitaip šunys paskui lapę kažkur nubėgs: dings lapė ir ilgai neprisišauksi šunų.

 Lapės laikysena, skalijant šunims yra labai yvairi. Kuo greitesni skalikai, tuo lapė bėga greičiau ir daro didesnius ir taisyklingesnius ratus. Jei skalikai negreiti, tai lapė gali ilgiau sukaliotis mažame medžiojamo ploto tankumyne. Aplamai, lapė nelabai bijo vienodo šunų skalijimo. Tik smarkiai išgąsdinta ar pamačiusi žmogų, lapė nutolsta nuo savo tako. Dažnai medžiojamuose plotuose, kur skalikai yra labai įgrisę lapėms, lapės, tik pajutusios šunis, skrieja dideliais ratais ir tuoj nudumia tolyn arba sulenda į olas. Grįžta tik pavojui praėjus.

 Lapės medžiojamos dažniausiai ten kur ir kiškiai. Paprastai, kur daug kiškių, ten ir lapės gyvena. Geriausios lapėms medžioti vietos yra lygumos, miško tankumynai. Sunki medžioklė su šunimis šlaituose arba kalvotose vietose. Aplamai, turi buti draudžiama su skalikais medžioti ten, kur nuolat gyvena stirnos.

 Lapių medžioklės su šunimis yra panašios į kiškių medžiokles, bet nuo pastarūjų skiriasi tada, kai medžioja atskiri medžiotojai arba labai mažos jų grupės. Lapė yra atsargesnė už kiškį, išgirdusi mažiausią triukšmą, ar pamačiusi žmogaus pėdsakus, lapė tuojaus pabėga. Pavieniui tokių dalykų lengviau išvengti.

 Su skalikais lapės, paprastai, medžiojamos taip: anksti rytą, pora valandų po saulėtekio, nuėjus šalnai, medžiotojas su skalikais vyksta į tas vietas, kur tikimasi rasti lapių. Jaunuolyno pakraštyje patylomis įleidžiami šunys, o jiems ieškant, medžiotojas skuba pasirinkti ir užimti laukimo vietą. Geriausia pasirinkti tokią laikimo vietą, kur vėjas mažiausiai maišosi arba sutampa su lapės bėgimo kryptimi. Stoti ant kelių nepatartina, nes lapė priėjusi kelią, kvartalinę liniją ar kitą panašią vietą sustoja, o per patį kelią dažnai peršoka. Antra, stovint ant kelio, ar kitokiame praskiebe, nėra kaip užsimaskuoti, o priedanga, nors iki pusės, lapių medžioklėje yra būtina. Laukimo vietą geriausia pasirinkti tankesnėje vietoje, ir kur aplink 20-25 metrų nuotolyje gerai būtų matyti. Tankumynu bėgdama lapė būna mažiausiai atsargi ir prieina arti medžiotojo.  Dažnai keisti laukimo vietos negalima, nes lapę baido žmogaus pėdsakai.

  Pakelta lapė pirmajį ratą paprastai daro jaunuolyno, ar miškelio pakraščiu. Žiemos metu, kai yra sniego, pirmasis ratas būna kiek giliau miške, nes pakraščiuose daug pusnių. Vėjuotą ir ūkanotą dieną su skalikais nemedžiotos lapės ilgai sukaliojasi arti savo guolio. Jaunos lapės nepakencia ilgo šunų varinėjimo ir lenda į olas. Pasitaiko ir senų lapių, kurios nuo šunų slepiasi į olas. Gerai vietą pažįstančiam medžiotojui patartina atsistoti prie lapės olų, nes čia, paprastai visada atbėga lapės.

 Žiemą, esant šviežiam sniegui, gera medžioti lapes. Tada šuo užvedamas ant šviežio pėdsako ir nėra pavojaus, kad ir blogesnis šuo nuklys prie kiškio. lapes medžiojant žiemą reikia apsivilkti apsauginės spalvos drabužiais. Tam labai tinka baltas apsiaustas.

 Lapių medžioklėje oro permainos neturi tokios ytakos, kaip kad kiškių medžioklėje. Pastebėta, kad esant labai šlapiam orui arba stipriai šąlant, tie patys skalikai visai nevaiko kiškio, bet puikiai varo lapę.

 Šauti lapę iš rudens reikia 1 ir 2 numerio šratais, o žiemą 1 ir 0 numerio šratais.

Urvuose lapės gaudomos foksterjerų, taksų, laikų arba smulkių piktų kiemsargių išmokytų landžioti jose pagalba.

 Rudeniop olas palikusios lapės laikosi netoli jų. Nuo piktų skalikų taip pat kartais slepiasi jose. Esant pūgai, lietingam orui ar šlapdribai lapės taip pat ieško prieglobsčio urvuose. Būna, kad į vieną urvą sulenda dvi, trys ar net keturios lapės. Medžiotojas atsistoja aukščiau lapių landų apie dvidešimt metrų atstumu geroje priedangoje (krūme ar už eglaitės) ir laukia. Pasiūstas į urvą gerai įpykintas šuo, pajutęs žvėrį, pradeda piktai lot. Iš pradžių lapė vedžioja šunį po urvą ir jo atšakas,bet genama ir aplota ilgai neišlaiko ir sprunka lauk. Medžiotojas turi būt pasiruošes ir, negašdamas nė sekundės nusitaikyti ir paginti ja šūviu.

 Bet būna ir taip, kad stiprus ir piktas šuo įsikanda į lapę ir atatupstas ištraukia ja į paviršių.

 Būna, kad šunų įginta į urvo atšaką sena lapė sukandžioja, sužeidžia šunį, bet iš olos lauk nelenda. Tokiu atveju nieko kito nelieka, kaip pasišaukti šunį ir eiti ieškoti naujų landų, nes kasinėti draudžiama. Iškasinėtuose ir sugriautuose urvuose lapės daugiau nebegyvena ir jauniklių nebeveda.

 Neretas atvejis, kai olose lapės gaudomos foksterjerų pagalba, šuo turintis mirtiną sukandimą, pačiumpa lapę už snukio ir išvelka lauk. Tada reikia pražiodyti šunį, ir išlaisvinti lapę. Medžiojant dviese vienas medžiotojas turi prispausti lapę už kaklo specialiu įrankiu, o kitas pražiodyti šunį.

Vėlevėlėslapių apsupimui daromos iš kartūno ir rišamos ant plonos, bet labai tvirtos virvutės. Paprastai vėliavėlių ilgis yra 2 km. Kartūno juostelės turi būti 8-15 cm pločio ir 25-35 cm ilgio. Jos siuvamos ant virvės kas 70-100 cm viena nuo kitos. Medžiotojui patogiau, kai vėliavėlės yra suvyniotos ant špūlės, nes jei yra suvyniojamos į gijas, vėliau, nors ir yra surištos virvutėmis,  sunku išvynioti - painiojasi.

 Kai medžiotojų skaicius yra nedidelis ir negalima apimti didesnių barų, o tiksliai žinomos lapių gyvenamos vietos, tada medžioklėse vartojamos vėlevėlės. Suprantama, kad vėlevėlės naudojamos tik žiemą kai yra sniego. Visos anksciau paminėtos bendrūjų medžioklių su varovais aplinkybės yra tos pačios ir medžiojant su vėlevėlėmis. Čia tinka vilkų medžioklėse vartojamos vėlevėlės. Medžiojamasis baras aptraukiamas su susiaurėjimu medžiotojų linijos kryptimi. Lapė, tik didelės baimės pagauta ir varovų spaudžiama, retkarčiais prie žemės prisispaudus bando  lįsti pro vėlevėles. Apsuptos vėlevėlėmis lapės gali išbūti net dvi - tris dienas. Svarbu, kad apsuptas baras nebūtų labai mažas ir lapių niekas nebaidytų. Sunkiau yra su tomis lapėmis, kurios jau sykį buvo užtvertos ir kaip nors ištrūko.

 Anksti rytą pradėti sekti ir supti vėlevėlėmis lapes nepatartina. Dažnai lapės iki vėlyvų pusryčių pelinėja laukuose ir pievose ir tik 10-11 valandą grįžta į mišką. Tdėl grįžtančios lapės pėdsakų ir reikia ieškoti ten, kur ji paprastai pelinėja.

 Lapių supimą vėlevėlėmis reikia atlikti labai atsargiai, be triukšmo. Puciant vėjui, visų pirma reikia apsupti vėliavėlėmis baro kraštines, esančias prieš vėją, pabaigai palikti tą pusę, iš kur pučia vėjas. Lapių medžioklėje vėliavėlių skudurėliai turi beveik siekti sniegą.

 Apsuptoms vėlevėlėmis lapėms varyti užtenka trijų , gerai vietą pažįstančių varovų. Pats vadovas turi eitivarymo viduriu, o du jo padėjėjai šonais. Varyti reikia pamažu ir nekialiant didelio triukšmo.

 Pakelta lapė paprastai bėga smulkia risčia, apsidairydama. Jei lapė pastebės medžiotoją, tai ji sukinėsis varomojo baro vidury ir sunku bus ją iš ten išvaryti.

Lapių medžioklė su varovais mažai kuo skiriasi nuo panašios kiškių medžioklės. Čia pasirinktame medžioti plote jokie paruošiamiėji darbai nerikalingi. Pagrindinis skirtumas, kad lapių medžioklėje varymui barai yra imami žymiai didesni, kaip kiškių medžioklėse. Rudens metu varymo ilgis gali būti 500-700 m, o žiemą, šąlant- ne trumpesnis kaip 1 km. Varant lapes nereikia smarkiai triukšmauti. Pats žmogus žvėriui yra baisus ir jo pasirodymas žvėrelio paslaptingoje gyvenamojoje aplinkoje verčia jį nešdintis iš šios vietos.  Geriausia stuksenti į medžius, švilpauti, o dar geriau, turint barškučius, klegenti, retkarčiais šūktelėti abiejuose šonuose bei vidury, o po to pamažu žygiuoti prie medžiotojų.

 Lapių medžioklėje ypatingai svarbu, kad varovai tyliai pasisklaidytų, kol dar medžiotojai neužėmė savo vietų. Mat, žvėrelis, pajutęs triukšmą šonuose, gali lengvai suspėti išbėgtiiš varomojo ploto preš patį varymą. Varymo pradžioje neleistina kelti didelį triukšmą, nes varomajame bare esančios lapės staiga pašoksta ir išbėgioja į visas puses. Jei tik medžiotojų linijos sparnai neužstoti, tai lapės dažniausiai prasprunka pro sparnus. Varant atsargiuosius žvėris: lapę, vilką, svarbu neįbauginti žvėrių. Tada jie trauks savo mėgstamiausiais takais. Lapei patekus į žvėrių mėgiamą ir pažįstamą taką, joks varymo triukšmas jos iš ten nebeatbaidys. Svarbu, kad varovai neaplenktų šlapių pelkučių ir būtų pasisklaidę lygiais tarpais.Varovų artėjimas prie medžiotojų linijos turi tokias pat pasekmes, kaip ir kiškių medžioklėje. Pasitaiko, kad ir lapė šmaikštosi tankumyne ir tik priėjus varovams šoka per liniją.

  Lapių medžioklėse labai svarbu vietos pasirinkimas vėjo krypties atžvilgiu. Lapė pasižymi dideliu jautrumu. Varovų pakelta ji nebėga be pertraukos, bet dažnai stabtelėja, pastoviniuoja, apsidairo. Tabako dūmus lapė užuodžia iš toli, todėl rūkymas lapių medžioklėje yra draudžiamas. Esant vėjuotai dienai, reikia, kad varovai slinktų pavėjui. Turint didelį lapės pastabumą ir žinant, kad ji savo galvos aukštyje ( apie 70 cm) mato visus jos akiratyje esamus daiktus, o aukščiau savo akių mato tik judančius daiktus, svarbu yra taip pasislėpti, kad nepastebėtų  mažiausio kojų judesio. Lapių medžioklėje svarbu, kad medžiotojų drabužiai nesiskirtų nuo aplinkos. Žiemą daugiausia tinka balti apsiaustai.l

Šiais dviem būdais pas mus lapes medžioja nedaugelis. Tai didelių mėgėjų pramoga. Šioje medžioklėje prityręs ir kantrus bei patvarus medžiotojas daug kur galės pritaikyti savo gabumus ir turės maloniausių akimirkų. Abu būdai aprašomi kartu , nes jie dažnai papildo vienas kitą:  atsargiai seki lapę pėdsakais, pamažu sėlini prie jos guolio, o ji dar tebepelinėja lauke. Prie peliojančios lapės labai sunku prisėlinti, todėl bandai ją privilioti.

 Jei anksciau aprašytieji būdai reikalauja ilgesnio pasiruošimo, gausesnio medžiotojų bei varovų skaiciaus, o kartais ir šunų, tai šiais būdais medžiojant pakanka vieno, o retkarciais dviejų medžiotojų, kurie gerai pažįsta apylinkę ir lapės įpročius.

 Medžioklė pradedama iškritus šviežiam sniegui. Kuo minkštesnis ir drėgnesnis pasitaiko oras ir mažiau girdimi žingsniai, tuo medžioklė būna sėkmingesnė. Lapė, visiems pažįstama savo dideliu atsargumu ir pastabumu, tuo metu būna tarytum kurčia. Tada lapės, ypatingai jauniklės, mažai kreipia dėmesio į žmones. Visur naujo sniego dangoje matyti aiškūs pėdsakai, ir taip ji įkniubusi į pelinėjimą, kad gali prisileisti medžiotoją per šūvio nuotolį. Didesniuose miškų masyvuose ir plynuose laukuose šis būdas beveik nepritaikomas: dideliame miške sunku lapę pamatyti, o laukuose nors ir teks pamatyti, bet nepavyks prisiartinti.

 Šiai medžioklei labiausiai tinka reti miškeliai, krūmokšniai, vietomis susieiną su dideliu mišku, su pievomis, aikštėmis ir dirbamos žemės sklypais, isiterpusiais tarp miškų. Tai mėgstamiausios lapių pelinėjimo vietos.

 Medžioklėn išeinama anksti, tik prašvitus. Jei yra daug lapių, tai galima medžioti ir dieną. Neretai galima susitikti su lape ir tose vietose, kur nesitiki, todėl visada reikia būti pasiruošus. Atėjus į lapių mėgiamas pelioti vietas, reikia gerai apsižvalgyti aplink ir neskubėti. Gali iš karto net nepastebėti lapės, nes ji tuo momentu gali būti už krumo, grivyje ar vagoje. Svarbu pamatyti lapę anksčiau, negu ji pamatys medžiotoją. Pastebėjęs lapę medžiotojas, dangstydamasis krūmais, medžiais ar vietos nelygumais, sėlina prie lapės, stengdamasis priartėti prie jos per šūvį. Kad lapė nepajustų žmogaus reikia slinkti prieš vėją ir labai atsargiai. Drabužių spalva šioje medžioklėje turi didelės reikšmės, todėl medžiojant žiemą pageidautina medžiotojui apsivilkti baltą apsiaustą. 

 Suradus peliaujančią lapę ir neturint vilties ar tinkamų sąlygų prie jos prieiti, galima bandyti ją prisivilioti. Prieš viliojant medžiotojas pasirenka tinkamą laukimo vietą, kurioje jis pasislėptų nuo lapės, o pats galėtų gerai matyti ir stebėti ką lapė veikia. Uždangai tinka medis ar krūmas, bet vėjas turi pūsti nuo lapės pusės. Vilioti lapę reikia pelės ar kito mažo graužiko balsu. Taip pat ji reaguoja ir į paukšcių balsus, ypač į sužeisto rėkiančio gyvio balsą. Vieną, kitą kartą sucypus, reikia palaukti ir stebėti ar domisi tuo lapė. Jei lapė dėmesio nekreipia, tai viliojimą reikia pakartoti. Užgirdusi lapė dažnai meta pelinėjusi ir smulkia  risčia atbėga ten iš kur sklinda garsai. Lapei artėjant reikia iš anksto pasiruošti šūviui.

 Lapė viliojimo garsus girdi iki 200 metrų. Esant didesniam atstumui ji nebesupranta is kurios pusės sklinda garsas ir kreipia dėmesį įgraužikų skleidžiamus garsus, bet prie medžiotojo neartėja. Viliojant paukščių balsais lapė dažniausiai pakeičia taktiką. Ji nebėga tiesiai į tą vietą iš kur sklinda garsai, bet stengiasi pati pasislėpti ir užeiti prie sklindančių garsų iš šono.  Tada medžiotojas turi tikėtis lapės pasirodymo netikėtai, kartais ji išnyra iš krūmų ir žolių per kelis metrus nuo medžiotojo. Tokiu atveju daug galimybiu , kad lapė, stengdamasi apsupti grobį,  užtiks medžiotojo pėdsakus ar užuos  jo kvapą ir daugiau nebepasirodys.

 Kai nedaug sniego ir minkštas oras, kai pėdsakas sviežias ir žymus, galima medžioti lapes jų guoliuose. Lapės paprastaižiemos pradžioje parenka guolį netoli miško pakraščio, todėl jį surasti nelabai sunku. Sunkiausia prieiti prie lapės guolio nepastebėtam.

 Guolį surasti padeda lapės pėdsakai. Lapė kaip ir kiškis guldama mėto savo pėdsakus. Tik cia vietoje kilpų randame kryžmiškai suraizgytą raizginį. Po to ji  daro puslankį ir truputį grįžusi atgal prieš savo pėdsakus atsigula snukučiu į tą pusę iš kur atėjo. To dėl slenkant pėdomis ir matant, kad pėdsakai pradėjo daryti lanką, reikia akylai iškoti kur guli lapė, nes ji jau čia pat. Paprastai lapė gula prie kelmo, krūmo ar eglutės kamieno ir visuomet snukuciu į tą pusę iš kur atėjo!

 Esant dviese, pelinėjančią lapę gali vienas medžiotojas nubaidyti prie kito. Vienas maedžiotojas pasislepia arti lapės mėgiamo bėgti tako, o antras iš lėto, nevengdamas pasirodyti, artėja prie jos, stengdamasis nukreipti jos bėgimo kryptį, kur laukia pirmasis.

Žiemą į lapės “racioną” įeina dvėseliena. Tai beveik išimtinai naktinė medžioklė , tykojant prie kritusio žvėries ar naminio gyvulio, taip pat prie iš vasaros įrengtos specialios šėryklos. Diena prie masalo lapė ateina labai retai todėl nėra tikslo jos tuo metu laukti pasirodant. Ji prie masalo pasirodo daugmaz nuo 11 valandos vakaro iki 3-4 valandos ryto. Laukti jos reikia is anksto įrengtoje priedangoje- bokštelyje, zeminėje, šieno kupetoje ar kitokioje tam įrengtoje vietoje. Sėdint priedangoje, laukiant ateinančio žvėries, reikia laikytis ypatingai tyliai, ypač tykiais be vėjo vakarais.

Sėdėti, laukiant lapės pasirodymo, ant sušalusios žemės, sniege ar ant sieno kupetos- nykus reikalas, reikalaujantis didelės ištvermės  ir kantrybės. Vakar lapė šioje vietoje pelinėjo, o šiandien ji persikėlė į kitą lauką arba po šunų gainiojimo arba, galbūt,  su lengvu sužeidimu, išsisukusi nuo mirtino šūvio, guli ir laižo skaudančią vietą. Toks būdas daugiausia naudojamas žinant kur yra lapių takai vedantys iš miško į jų maitinimosi vietas.

 Siūlau parastesnį ir labiau užtikrintą būdą lapei sumedžioti tykojant. Su savimi į medžioklę reikia pasiimti “kvepiantį” jauką: tai gali būti šviežias arba konservuotas gyvulio kraujas arba specialiai pagaminta pasta.

 Suvilgius gabalėlį vatos krauju, jis pririšamas ant virvutės prie 2-3 metru koto. Šliaužiant slidėmis per lauką ar krūmus  koas laikomas taip, kad vatos gabalėlis vilktūsi šone palikdamas kvapnų pėdsaką. Vatą karts nuo karto reikia suvilgyti iš naujo. Tempti reikia apie du kilometrus, sniege išbrėžiant aštuonetą, arba taip vadinamą begalybės ženklą. Po to, vakarop, reikia sėsti per šūvio atstumą  (geriausia sėst toje vitoje kur yra vidurys pėdsako, tai yra kilpų susikryžiavimas) nuo palikto pėdsako ir laukti pasirodant lapės. Eidama zigzagais kvepiančia šliūže lapė norom nenorom turi ateiti iki medžiotojo. Ten kur lapių yra daug, retai sugrįšite be laimikio.

Lapes galima medžioti ir su Kilniuoju Ereliu. Taip medžioja kirgizai, kazachai ir baškirai stepėse. Erelis pagaunamas kol dar jaunas, išauginamas ir išdresiruojamas. Tokia medžioklė kartais būna labai sėkminga. Medžiotojas joja per stepę raitas, laikydamas ant rankos , atremtos į specialią atramą pritasytą prie balno, didelį plėšrų paukštį ir akylai sekdamas vietovę. Dešinė rūbo rankovė apsiųta stora oda; erelio akys pridengtos specialiu gaubtuvėliu.

 Medžiotojas, pamatęs lapę, stengiasi prijoti prie jos kuo arčiau, nuima nuo erelio galvos gaubtuvėlį ir lengvu rankos mostelėjimu mestelėja paukštį aukštyn. Erelis sumosavęs galingais sparnais šauna į viršų ir, pamatęs žvėrį, strėlės greičiu persekioja jį. Pavijęs jį, čiumpa viena letena už nugaros, kita- už galvos ir kerta į akis snapu. Kartais krisdamas akmeniu išdidelio aukščio  trenkia krūtine į žvėrį, išverčia iš koju užmušdamas jį vietoje.

 Atskubėjęs medžiotojas duoda dovanų ereliui mėsos gabalėlį, ir vėl uždeda gaubtuvėlį ant galvos. Lapę pririša prie balno ir tęsia medžioklę.