Lapių medzioklė sėlinant ir priviliojant
Šiais dviem būdais pas mus lapes medžioja nedaugelis. Tai didelių mėgėjų pramoga. Šioje medžioklėje prityręs ir kantrus bei patvarus medžiotojas daug kur galės pritaikyti savo gabumus ir turės maloniausių akimirkų. Abu būdai aprašomi kartu , nes jie dažnai papildo vienas kitą: atsargiai seki lapę pėdsakais, pamažu sėlini prie jos guolio, o ji dar tebepelinėja lauke. Prie peliojančios lapės labai sunku prisėlinti, todėl bandai ją privilioti.
Jei anksciau aprašytieji būdai reikalauja ilgesnio pasiruošimo, gausesnio medžiotojų bei varovų skaiciaus, o kartais ir šunų, tai šiais būdais medžiojant pakanka vieno, o retkarciais dviejų medžiotojų, kurie gerai pažįsta apylinkę ir lapės įpročius.
Medžioklė pradedama iškritus šviežiam sniegui. Kuo minkštesnis ir drėgnesnis pasitaiko oras ir mažiau girdimi žingsniai, tuo medžioklė būna sėkmingesnė. Lapė, visiems pažįstama savo dideliu atsargumu ir pastabumu, tuo metu būna tarytum kurčia. Tada lapės, ypatingai jauniklės, mažai kreipia dėmesio į žmones. Visur naujo sniego dangoje matyti aiškūs pėdsakai, ir taip ji įkniubusi į pelinėjimą, kad gali prisileisti medžiotoją per šūvio nuotolį. Didesniuose miškų masyvuose ir plynuose laukuose šis būdas beveik nepritaikomas: dideliame miške sunku lapę pamatyti, o laukuose nors ir teks pamatyti, bet nepavyks prisiartinti.
Šiai medžioklei labiausiai tinka reti miškeliai, krūmokšniai, vietomis susieiną su dideliu mišku, su pievomis, aikštėmis ir dirbamos žemės sklypais, isiterpusiais tarp miškų. Tai mėgstamiausios lapių pelinėjimo vietos.
Medžioklėn išeinama anksti, tik prašvitus. Jei yra daug lapių, tai galima medžioti ir dieną. Neretai galima susitikti su lape ir tose vietose, kur nesitiki, todėl visada reikia būti pasiruošus. Atėjus į lapių mėgiamas pelioti vietas, reikia gerai apsižvalgyti aplink ir neskubėti. Gali iš karto net nepastebėti lapės, nes ji tuo momentu gali būti už krumo, grivyje ar vagoje. Svarbu pamatyti lapę anksčiau, negu ji pamatys medžiotoją. Pastebėjęs lapę medžiotojas, dangstydamasis krūmais, medžiais ar vietos nelygumais, sėlina prie lapės, stengdamasis priartėti prie jos per šūvį. Kad lapė nepajustų žmogaus reikia slinkti prieš vėją ir labai atsargiai. Drabužių spalva šioje medžioklėje turi didelės reikšmės, todėl medžiojant žiemą pageidautina medžiotojui apsivilkti baltą apsiaustą.
Suradus peliaujančią lapę ir neturint vilties ar tinkamų sąlygų prie jos prieiti, galima bandyti ją prisivilioti. Prieš viliojant medžiotojas pasirenka tinkamą laukimo vietą, kurioje jis pasislėptų nuo lapės, o pats galėtų gerai matyti ir stebėti ką lapė veikia. Uždangai tinka medis ar krūmas, bet vėjas turi pūsti nuo lapės pusės. Vilioti lapę reikia pelės ar kito mažo graužiko balsu. Taip pat ji reaguoja ir į paukšcių balsus, ypač į sužeisto rėkiančio gyvio balsą. Vieną, kitą kartą sucypus, reikia palaukti ir stebėti ar domisi tuo lapė. Jei lapė dėmesio nekreipia, tai viliojimą reikia pakartoti. Užgirdusi lapė dažnai meta pelinėjusi ir smulkia risčia atbėga ten iš kur sklinda garsai. Lapei artėjant reikia iš anksto pasiruošti šūviui.
Lapė viliojimo garsus girdi iki 200 metrų. Esant didesniam atstumui ji nebesupranta is kurios pusės sklinda garsas ir kreipia dėmesį įgraužikų skleidžiamus garsus, bet prie medžiotojo neartėja. Viliojant paukščių balsais lapė dažniausiai pakeičia taktiką. Ji nebėga tiesiai į tą vietą iš kur sklinda garsai, bet stengiasi pati pasislėpti ir užeiti prie sklindančių garsų iš šono. Tada medžiotojas turi tikėtis lapės pasirodymo netikėtai, kartais ji išnyra iš krūmų ir žolių per kelis metrus nuo medžiotojo. Tokiu atveju daug galimybiu , kad lapė, stengdamasi apsupti grobį, užtiks medžiotojo pėdsakus ar užuos jo kvapą ir daugiau nebepasirodys.
Kai nedaug sniego ir minkštas oras, kai pėdsakas sviežias ir žymus, galima medžioti lapes jų guoliuose. Lapės paprastaižiemos pradžioje parenka guolį netoli miško pakraščio, todėl jį surasti nelabai sunku. Sunkiausia prieiti prie lapės guolio nepastebėtam.
Guolį surasti padeda lapės pėdsakai. Lapė kaip ir kiškis guldama mėto savo pėdsakus. Tik cia vietoje kilpų randame kryžmiškai suraizgytą raizginį. Po to ji daro puslankį ir truputį grįžusi atgal prieš savo pėdsakus atsigula snukučiu į tą pusę iš kur atėjo. To dėl slenkant pėdomis ir matant, kad pėdsakai pradėjo daryti lanką, reikia akylai iškoti kur guli lapė, nes ji jau čia pat. Paprastai lapė gula prie kelmo, krūmo ar eglutės kamieno ir visuomet snukuciu į tą pusę iš kur atėjo!
Esant dviese, pelinėjančią lapę gali vienas medžiotojas nubaidyti prie kito. Vienas maedžiotojas pasislepia arti lapės mėgiamo bėgti tako, o antras iš lėto, nevengdamas pasirodyti, artėja prie jos, stengdamasis nukreipti jos bėgimo kryptį, kur laukia pirmasis.
Rašyti komentarą